102.Nukrito medžių lapai (Eilėraštis Nr.2) 1. Nukrito medžių lapai ir sniegas pasibeldė Į žalumos apleistus paniūrusius laukus Padauža šaltas vėjas medžių šakas sušaldė Ir skruostus glamonėja kas rytą vis stipriau... 2. Kokia tu nuostabi eini kas rytą Balti batukai žarsto numirusius lapus, nevien lapus... Vienoj širdy jie vaikšto taip tyliai kaip šėšėliai Kai tu plauki tarp lapų, kaip gulbė išdidi... 3. Tu nuostabi mergaitė, Daniele Lietuvaite, Net vėjas man pavydi to ilgesio, kurį sieloj nešu. Nors jau ruduo nusišypsok, tegu tavoj krūtinėj žydi gėlės! Žiema praeis, žolė žaliuos, o tavo žingsnių aidas vis girdėsis... 4. Tik tavo žingsniai gali būt tokie, Kurie širdyje gaudžia lyg varpo dūžiai O kartu jie tokie tylūs, tarsi po rudeninę žemę Tu vaikščiotum basa... 5. Tu eini viena... aš irgi einu vienas... Dažnai net skirtingu laiku, Bet tuo pačiu taku, Ten pat ir iš ten pat... 6. Tik ruduo težino, kur mes nueisim Ar visą laiką eis keliai kartu Gal akys vėl neradusios tavęs kely Liūdės kaip rudenio lietus... 7. Nuo Aukštaitijos iki Žemaitijos netoli Stverkim ranką kits kitam, eikime kartu Jei bus sunku, padės mums vėjas Savo būčiniu švelniu palaimins mus. Lyrics: Petreizeris, 1987.10.01 Tribute: D.L. Email: petreizeris@yandex.com