36 2019/46 2019/46 37 Vaikai labiausiai reaguoja ne į patį mirties faktą, o į tai, kaip elgiasi artimieji. Todėl kalbant apie mirusįjį reikėtų nedramatizuoti, bet ir nevaidin- ti, kad nieko nenutiko, neslopinti jausmų. Svarbu perteikti žinią, jog netektys yra gyvenimo dalis, kad gedėjimas ir liūdesys turi pradžią ir pabaigą, kad netekus artimojo normalu jaustis prislėgtiems, pykti, ilgėtis. Mažiems vaikams būdingas maginis mąstymas, dėl to gali manyti, kad viskas susiję su jais ir kaltinti save dėl mamos ar tėčio mirties, pvz., neklausiau, todėl ji (jis) mirė. 6–10 m. vaikai pradeda suprasti, kad mirtis yra ne- grįžtama. Jiems svarbu dalyvauti laidotuvėse, nes tai padeda geriau suprasti, kas nutiko, priimti mir- ties faktą, palengvina gedėjimą. Žinoma, jei vaikas nenori, nevalia jo versti dalyvauti apeigose. Vyresni nei 10 m. vaikai mirtį vertina abstrakčiau, žino, kad kažkada patys mirs, todėl reaguoja audringiau. Pa- augliai linkę slėpti jausmus, tad jeigu nekalba apie tą, kurio neteko, nereiškia, kad neišgyvena. Daž- nai gedėjimą atspindi elgesys – paaugliai gali imti konfliktuoti, tapti uždaresni. Po laidotuvių kasdie- nis gyvenimas turėtų kuo mažiau keistis, t. y. ge- riau likti namuose su vienu iš tėvų ar kitu artimu žmogumi. Svarbu vaiku nuolat domėtis, sukurti jam saugią aplinką, kurioje galėtų klausti rūpimų dalykų, dalytis išgyvenimais. Vaikams iki 10 m. geriausias būdas išreikšti jausmus yra žaidimai, piešimas, vaidybiniai filmai. Gedėjimo procesą gali palengvinti artimųjų, draugų, pedagogų dėmesys ir rūpestis. Kartais prireikia specialisto pagalbos. Į jį būtina kreiptis, jei užsitęsia depresijos laiko- tarpis, susiaurėja vaiko interesai ir veikla, sutrinka miegas ir valgymo įpročiai, vaikas elgiasi it būtų žymiai jaunesnis, mėgdžioja mirusį gimdytoją, ak- tyviai reiškia norą būti kartu, pablogėja mokymosi rezultatai, vengia bendrauti, atsiranda baimė pa- silikti vienam, elgiasi itin agresyviai, konfliktiškai. Svarbu žinoti, jog mažylio pasaulį gali sugriauti ne tik vieno iš tėvų mirtis, bet ir skyrybos. Jos prilygi- namos netekčiai ir turi tokias pat gedėjimo stadijas. VU atlikti psichologiniai tyrimai patvirtina, kad skyrybas patyrę vaikai gali būti pažeidžiamesni, kyla didesnė psichologinių, elgesio, bendravimo ir mokymosi problemų rizika. Ypač sunku tiems vaikams, kurie ir po skyrybų toliau įtraukiami į suaugusiųjų konfliktus, jei tėvai nepaaiškina naujų aplinkybių, neužtikrina santykių su abiem gim- dytojais tęstinumo ir nekreipia dėmesio į atžalų savijautą. Įvykus tėvų skyryboms svarbiausia už- tikrinti vaikų saugumo jausmą, sumažinti nerimą, kaltę pasakant, kad jie ir toliau bus mylimi, jais bus pasirūpinta ir kad jie nelėmė tėvų skyrybų. vaikai RADIREX 513,5 mg tabletės Rabarbarų šaknų milteliai Vienoje tabletėje yra 513,5 mg Rheum palmatum L. arba Rheum officinale Baillon, radix (rabarbarų šaknų) miltelių, atitinkančių ne mažiau kaip 11,97 mg hidroksiantraceno darinių, apskaičiuotų pagal reiną. Pagalbinės medžiagos: krospovidonas ir talkas. Radirex vartojamas trumpalaikiam retkarčiais pasitaikančiam vidurių užkietėjimui mažinti. Jeigu per 7–14 d. Jūsų savijauta nepagerėjo arba net pablogėjo, kreipkitės į gydytoją. Radirex vartoti negalima: jeigu yra alergija rabarbarų šaknims arba bet kuriai pagalbinei šio vaisto medžiagai; jeigu yra žarnų nepraeinamumas ir stenozė, atonija, apendicitas, žarnyno uždegimas (pvz., Krono liga, opinis kolitas), neaiškios priežasties sukeltas pilvo skausmas, sunki dehidratacija ir sutrikusi vandens bei elektrolitų pusiausvyra; jaunesniems kaip 12 m. vaikams. Įspėjimai ir atsargumo priemonės. Pacientai, vartojantys širdies glikozidus, antiaritminius, QT intervalą pailginančius vaistus, diuretikus, adrenokortikosteroidus arba saldyšak- nių preparatus, prieš pradėdami vartoti RADIREX privalo pasikonsultuoti su gydytoju. RADIREX vartoti nėštumo metu ir žindyvėms nerekomenduojama. Dozavimas ir vartojimo būdas. Suaugusiesiems ir vaikams, vyres- niems kaip 12 m., reikia gerti 2 tabletes kartą per parą prieš miegą. Maksimali paros dozė – 2 tabletės. Paprastai užtenka šį vaistą vartoti 2–3 kartus per savaitę. Jei vartojama ilgiau nei 1–2 savaites, būtina gydytojo priežiūra. Prašome įdėmiai perskaityti pakuotės lapelį ir vaistą vartoti kaip nurodyta. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti Jūsų sveikatai. Jei simptomai nepraeina ar atsirado šalutinis poveikis, dėl tolesnio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Jeigu įtariate, kad Jums pasireiškė šalutinis poveikis, apie jį praneš- kite savo gydytojui, vaistininkui ar Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos el. paštu NepageidaujamaR@vvkt.lt arba kitais būdais, kaip nurodyta jos interneto svetainėje www.vvkt.lt. Teksto parengimo data 2018 m. birželio mėn. tuštinimosi sutrikimas, pasireiškiantis sunkiu, retu ar nepakankamu tuštinimusi. Vidurių užkietėjimas – Viduriai užkietėja: • sergant įvairiomis žarnyno ligomis; • sergant kitų organų ligomis (pvz., cukriniu diabetu, hipotiroze); • sergant tam tikromis nervų sistemos, psichikos ligomis (pvz., depresija); • kai mažas fizinis aktyvumas; • netinkamai maitinantis: geriant per mažai skysčių (ypač kai daug prakaituojama sergant ar karštu oru), mažai vartojant produktų, kuriuose daug augalinių skaidulų (daržovių, vaisių, kruopų); • keliaujant – dažniausiai dėl pasikeitusio mitybos ritmo ir skysčių netekimo prakaituojant karšto klimato šalyse. ...ir vidurių užkietėjimas nevargins! Nereceptinis vaistinis preparatas Kai tenka atsisveikinti su vienu IŠ TĖVŲ ... • Statistikos duomenimis, JAV vieno ar abiejų tėvų dėl mirties netenka apie 5 % vaikų iki 15 metų. • Iki 16 metų vieno iš tėvų netekę (dėl mirties ar skyrybų) vaikai dažniau pasižymi antiso- cialiu elgesiu, taip pat turi dvigubai didesnį polinkį savižudybėms. • Psichologas Marvinas Eisenstadtas iš- analizavo 573 daug pasiekusių žmonių biografijas ir išsiaiškino, kad 45 % jų yra netekę vieno iš tėvų iki atšvenčiant 20-ąjį gimtadienį. Tai rodo, kad su ankstyvais gy- venimo išbandymais susidūrę ir tinkamai juos įveikę asmenys dažnai tampa kovo- tojais, drąsiau siekiančiais užsibrėžtų tikslų. ĮDOMU Skyrybos baisiau nei mirtis? Psichologiniai tyrimai rodo, kad stresas, kurį vaikai patiria po tėvų skyrybų, gali prilygti ar net būti stipresnis už tą, kurį lemia vieno iš tėvų mir- tis. Tokia gyvenimo patirtis palieka ilgalaikį po- veikį tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai. Įrody- ta, kad išsiskyrusių šeimų vaikai būna 20–35 % prastesnės fizinės sveikatos nei jų bendraamžiai. Juos dažniau vargina astma, galvos skausmai, kalbos sutrikimai, jie dažniau patiria įvairių traumų. Apskaičiuota, jog žmonės iš išsiskyru- sių šeimų gyvena vidutiniškai 5 metais trumpiau negu bendraamžiai iš darnių šeimų. Neišven- giama ir psichologinių problemų: paaugliams, kuriuos augina tik vienas iš tėvų, 300 % dažniau nei jų bendraamžiams prireikia psichologo pa- galbos. Dėl skyrybų vieno iš gimdytojų netekęs vaikas su psichikos sunkumais susiduria netgi dažniau už tą, kuris vieno iš tėvų neteko dėl pastarojo mirties. Problemos niekur nedingsta net suaugus: išsiskyrusių šeimų vaikams sunkiau sekasi kurti savas šeimas, jie rečiau įgyja aukštą- jį išsilavinimą, rečiau gauna puikiai apmokamą darbą, dažniau atsisako saviraiškos galimybių, nes juos kamuoja įvairūs kompleksai ir baimės. Labiausiai paveikiami tie, kurie po tėvų skyry- bų neteko galimybės bendrauti su vienu jų. Itin traumuojantis ir pats skyrybų procesas, nes jo metu vaikas susiduria su įvairiomis netektimis (gali tekti keisti gyvenamąją vietą, mokyklą, pra- rasti buvusius draugus). Saugi vieta (namai) stai- ga tampa karo zona, nes paprastai besiskiriantys sutuoktiniai stipriai konfliktuoja negalvodami, kaip tai veikia atžalas. Skaudina ir tai, kad, skirtingai nei mirties atveju, skyrybos yra pasirenkamas procesas. Kartais vai- kai dėl to kaltina tėvus (ar vieną jų), kar- tais patys jaučiasi kalti – ypač būdinga mažiesiems iki 9–12 metų. Norint palengvinti skyrybų etapą, vertingi tie patys patarimai kaip ir mirus vienam iš tėvų: kalbėtis, kurti saugią aplinką, kiek įmanoma išsaugoti įprastą gyve- nimo ritmą, esant poreikiui kreiptis pagalbos į specialistą. Verta prisiminti, kad tai, kaip vaikas išgyvens skyrybas, labai priklauso nuo to, kaip jas išgyvens patys tėvai. Psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė Oresto Gurevičiaus nuotrauka Specialistės komentaras Vaikams tėvai – it saugus uostas. Natūralu, kad vieno jų netekus dėl mirties, skyrybų ar kitos priežasties, griūva visas pasaulis. Kaip tokios patirtys veikia mažuosius ir kaip jiems padėti susidūrus su šiuo gyvenimo išbandymu? Reaguoja kitaip Susitaikyti su netektimi – viena sunkiausių gy- venimo pamokų, ypač vaikystėje. Mažieji į ne- tektį reaguoja kitaip nei suaugusieji. Jiems sunku suprasti mirtį, dėl to būdinga emocinė gynyba. Netekę mylimo žmogaus vaikai dažnai nesąmo- ningai tai neigia, todėl gali atrodyti, kad nė ne- liūdi. Visgi elgesys keičiasi: gali tapti aktyvesni, labiau įnikti į žaidimus, pramogas, norėti dau- giau bendrauti, reikalauti dėmesio, vengti atsa- komybių. Toks elgesys gali atrodyti neadekvatus, net trikdantis ar erzinantis. Normalu ir tai, kad vaikas pyksta ant mirusiojo, kam šis jį paliko. Kiti susiduria su stipriu nerimu, susijusiu su tuo, kas nuo šiol viskuo rūpinsis: gamins pusryčius, palydės į mokyklą, vakarais skaitys pasakas? Su- augusiems tokie svarstymai gali atrodyti nepri- imtini, tarsi darbai, kuriuos darė miręs žmogus, būtų svarbesni už jį patį. Vaiko protas veikia kitaip, jam reikia daugiau laiko suprasti, kas iš tiesų įvyko ir kaip tai pakeis gyvenimą. Mažasis šeimos narys gali nekalbėti apie savo jausmus, bet įprastai jie atsispindi jo veikloje ir darbuose, pvz., piešiniuose, žaidimuose, dainelėse. Vyresni vaikai, paaugliai mirtį suvokia geriau, bet dažnai situaciją vertina neadekvačiai, kaltina save. Ne- tekus vieno iš tėvų šiuo amžiaus periodu dažnai nukenčia savivertė ir socialinis gyvenimas. Aps- kritai kas penktas vieno iš tėvų netekęs vaikas susiduria su rimtais psichikos sutrikimais. Pagalba būtina! Specialistų pastebėjimu, vieno iš tėvų netektis vaikams palieka ilgalaikę žalą dažniausiai dėl to, kad jiems laiku nesuteikiama psichologinė pagalba. Norint padėti mažiesiems lengviau įveikti šią gyvenimo patirtį, rekomenduojama atsižvelgti į žemiau pateiktus patarimus. Kalbėtis. Atsižvelgiant į vaiko amžių, būtina pa- aiškinti, kas įvyko, paklausti, ką supranta pats vai- kas, kaip viską vertina, kokie jausmai jį užplūsta. Jeigu vaikas nenori kalbėtis, neversti, bet išreikšti palaikymą kitais būdais: dažniau apkabinti, pa- klausti, kaip praėjo diena, kartu paruošti namų darbus. Vaikas turi jausti, kad yra ne vienas. Nevengti mirties temos. Dažnai mano- ma, kad mirus vienam iš tėvų protinga vaiką saugoti nuo šios temos ir apskritai nekalbėti apie mirtį. Iš tiesų tai būtina daryti. Vaikams suvo- kimas apie netektį ateina pamažu, vis didėjant jų sąmoningumui apie mirtį. Žiūrėdami filmus, skaitydami knygas, kalbėdamiesi su bendraam- žiais ir suaugusiais jie plečia suvokimą, kas yra mirtis, kartu geriau suprasdami savo patirtį. Šis suvokimas būtinas norint išgedėti. Beje, suaugu- sieji dažnai vengia tiesioginių mirties terminų, pvz., sako, kad mirusysis užmigo amžinu mie- gu, taip tarsi sušvelnindami situaciją. Tai vaikus klaidina, jiems sunku suprasti tokias metaforas, jie viską priima tiesiogiai ir po tokių palyginimų net gali pradėti bijoti eiti miegoti. Prisiminti mirusįjį. Miręs tėvas ar motina šei- moje neturėtų tapti tabu tema. Nereikia suslaps- tyti visų jo nuotraukų, daiktų, tarsi apsimesti, kad tokio šeimos nario niekada nebuvo. Tai vaikui ne padeda, o verčia jaustis nenormaliam, tarsi tik jį vieną slėgtų ši patirtis. Vaikas gali pasijusti vie- nišas, atstumtas. Verčiau parodyti, kad net miręs gimdytojas gali likti šalia, tik kitais būdais, pvz., tęsiant jo sugalvotas šeimos tradicijas. Išsaugoti rutiną. Pakitus šeimos sudėčiai gyvenimas neišvengiamai keičiasi, bet kiek įma- noma reikėtų stengtis išsaugoti vaiko rutiną. Būtų gerai, kad jis toliau pusryčiams gautų įpras- tą maistą, eitų miegoti ir keltųsi tuo pačiu laiku, būtų palydimas į mokyklą, prieš miegą skaitoma ta pati pamėgta pasaka. Tai mažajam suteiks sau- gumo, leis suprasti, kad gyvenimas tęsiasi. Išbandyti paramos grupes. Su tėvų ne- tektimi susiduria tūkstančiai vaikų, tad tokioms šeimoms naudinga bendrauti, burtis į palaikymo grupes. Vaikai jose galės bendrauti su panašią patirtį turinčiais bendraamžiais, tai jiems pa- dės emocijomis pasidalyti sava kalba, suprasti, kad ne jie vieni susiduria su tokiais išbadymais. Bendrumo jausmas teikia dvasios stiprybės. Kreiptis į specialistą. Pastebint, kad vieno iš tėvų netektis vaiką stipriai traumavo, jo elgesys tampa vis destruktyvesnis, bėgant laikui situacija negerėja ar net blogėja, būtina konsultuotis su specialistu.